VTDK Jaunimo tautinių šokių ansamblio "Sietuva" interneto svetainė

ISTORIJA

Tautinių šokių ansamblis "Sietuva" – gilias tradicijas ir ilgą istoriją turintis studentų kolektyvas. Dabar jame šoka ir groja įvairių specialybių jauni žmonės, kuriems įdomi ir miela lietuvių liaudies kultūra ir šventės. Galima tik pasidžiaugti, kad „ugnelė“ širdyje ir ryžtas išlaikyti sąsajas su senelių, tėvų šaknimis ansamblio šokėjus kiekvieną savaitę kviečia susiburti ir repetuoti, groti bei dalyvauti koncertuose. Pasak vienos renginio režisierės, ant tokių žmonių pečių laikosi ir laikysis šalies tradicijos ir kultūra. Bet iš kur radosi šis užsidegimas groti ir meilė tautiniam šokiui?

Šešių merginų noras šokti

Praėjus vos keliems metams po Vilniaus statybos technikumo įsikūrimo (1954 m.) susiformavo ir pirmoji „Sietuvos“ šokėjų grupelė (1956 m.), kuri tuo metu kai kuriems technikumo studentams tapo užklasine, todėl, suprantama, ne profesionalia, o mėgėjiška veikla. Vadovauti šokėjams pradėjo Zita Duobienė, kuri choreografijos mokėsi Klaipėdoje, pati buvo šokusi Klaipėdos teatre. Ji drąsiai ėmėsi atsakomybės už jaunų žmonių laisvalaikį, net ir žinodama tai, kad reguliaraus atlygio už kantrybės reikalaujantį darbą neverta net tikėtis, nes darbo sutarties su vadove technikumas nebuvo pasirašęs.

Šešios merginos, kurios pačios susirado vadovę, sudarė tuometinį „Sietuvos“ kolektyvą. Merginos turėjo aiškų „savanaudišką“ tikslą – paruošti renginiui šokį, dėl kurio ir kreipėsi į Duobienę. Vakarais po paskaitų ši nedidelė merginų, o vėliau prisijungus ir keliems vaikinams, grupelė repetuodavo „Kepurinę“, „Gyvatarą“ vienoje iš mokyklos auditorijų. Pristūmę suolus prie sienų, surikiavę kėdes palei duris, šokėjai žingsniuodavo šokio žingsneliu iš vieno auditorijos kampo į kitą. Patalpų repeticijoms niekas net negalvojo skirti. Kompetentingos vadovės pamokos nebuvo bevaisės – aukštą šokėjų profesinį lygį palankiai įvertino ir Duobienę pakeitusi kita vadovė Bronislava Dragūnaitė (Obuolėnienė).

„Sietuva“ – pripažinimo sulaukiantis ansamblis

Nuo 1970 m.  „Sietuvos“ kolektyvą, o vėliau jau ir ansamblį daugiau nei dvidešimt metų brandino ir „augino“ vadovas Petras Repečka. Tokia ilga darbo patirtis – tai profesionalumo, mokėjimo sudominti ir pakantumo įrodymas. Ir... Plije! Fordebra! Nugara!.. Tokia prancūziškai lietuviška greitakalbė paprastam studentui ne kažin ką tepasako. Tačiau palei sienų atramas išsirikiavusių vaikinų ir merginų įraudę skruostai ir sučiauptos lūpos byloja apie nemažas pastangas ir susikaupimą. Nėra kada net trumpam atsipalaiduoti, nes kiekvienas patyliukais jaučia į pakaušį smingantį vadovo žvilgsnį. Nenuostabu, kad vadovui nereikėdavo prieš kolektyvo koncertą stovėti užkulisiuose ir žarstyti šokėjams patarimus ar pastabas, nes savitarpio supratimas ir drausmė buvo giliai „įleidusi šaknis“ į „Sietuvos“ kolektyvą. P. Repečka, žinodamas, kad šokėjų nereikia raginti ar mokyti darnumo, tiesiog atsisėsdavo salėje kartu su kitais žiūrovais ir stebėdavo koncertą, tiesa, labai kritiškai ir su dideliu jauduliu širdyje. Kiekvieną kolektyvo narį vadovas pažino ir kiekvienas iš jų buvo vienodai svarbus. Atrodo, nieko čia keisto pažinti tuos, su kuriais kas dieną dirbi ir repetuoji. Bet kaip tada, kai kolektyve šoka apie 80 moksleivių ir studentų ir dar tiek pat groja birbynėmis ir kanklėmis? Vadovas kiekvienam rasdavo vietą viename ar kitame šokyje. O šokta tikrai daug. Štai 1975 metų Vilniaus laikraštyje minima, kad Vilniaus statybos technikumo kolektyvas „Sietuva“ jau yra koncertavęs Taline, Odesoje, Kišiniove, Lvove, bendrauja su Rygos statybos technikumu, dalyvauja Dainų šventėse bei kasmet surengia apie 30 koncertų. Toks kolektyvo aktyvumas tikrai nestebina, kai žinai, jog repertuare – net 400 šokių.

Įsimintini „Sietuvai“ buvo 1985 metai, nes būtent tada jai suteiktas liaudies kolektyvo vardas. Ir tikrai ne vien tik už šokimą, bet už darnų darbą, nuolatinius ir įsimintinus pasirodymus įvairiose miesto šventėse bei užsienio festivaliuose (Ne atsitiktinai kolektyvas net du kartus buvo pakviestas į Maskvą, kur šoko pasauliniame jaunimo festivalyje bei XX vasaros olimpinėse žaidynėse).

1988 metais „Sietuva“ pirmą kartą pakviečiama į jubiliejinę Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventę „Gaudeamus X“. Šis kvietimas – tai ne tik kolektyvo profesionalumo įvertinimas, bet taip pat ir įsipareigojimas viską dar geriau ir dar kruopščiau išmokti bei pašokti. P. Repečka kartu su choreografe Alina Sažina šventės repertuarą išanalizavo iki smulkmenų, o kad šokėjams nepabostų vis tas pats darbas, imtasi kurti ir naują savo koncertinę programą.

Plati šokių pynė

1993 metais vadovauti „Sietuvai“ pradėjo Vladimiras Usovas. Šis atkaklus ir puikiai šokio meną išmanantis vadovas, pradėjęs darbą Klaipėdoje (1962-1965 metais šokio subtilybes skleidė Klaipėdos celiuliozės kartono gamykloje, o vėliau kurį laiką dirbo su Klaipėdos kultūros rūmų šokių ansambliu „Žilvinas“), „Sietuvos“ šokėjams vadovauja iki šiol. Ansamblio nariai džiaugiasi, kad Usovas jiems įskiepijo dėmesingumą savo partneriui, siekimą tobulėti ir „susigyventi“ su šokiu. O kiek gražių šokių šis vadovas sukūrė „Sietuvai“! Dar ir dabar žiūrovus džiugina „Galiopas“, „Sekminių ratelis“, „Žalnieriukas“, „Seno Vilniaus polka“ ir kt.

Šokėjų kartos keičiasi, tačiau gražiausi „Sietuvos“ šokiai sunkiai užleidžia vietą naujoms kompozicijoms. Išsirikiuoja aštuonios poros ir kad ims suktis ir trypti „Ūsanyką“. Merginų sijonai kaip kubiliukai, vaikinai įraudę ir pasitempę – žiūrovams nelieka nieko kito, kaip tik žavėtis ir ploti. Kai kurie šokiai – „Ūsanykas“, „Pamario apvalcius“, „Galiopas“ – tikra ansamblio klasika. Vyresniems šokėjams, vos išgirdus pirmuosius akordus, jau kilnojasi kojos ir išsitiesia nugaros, o jaunesniesiems – tai puiki galimybė įrodyti, kad ir jie ne ką prasčiau „skelia“ polką.

Reikia pažymėti, kad 1993 metais „Sietuvos“ ansamblį papildė ir liaudies instrumentų orkestras, nes iki to laiko ansamblis savo muzikantų neturėjo. Pirmasis orkestro vadovas – Jonas Bikauskas. Šokėjams orkestro susikūrimas buvo ypač džiugi žinia, nes tai reiškė, kad nuo šiol liaudies šokius ir muziką skleis dar darnesnė komanda.

2003 metai buvo ypač sėkmingi „Sietuvai“. Ansamblio liaudies instrumentų orkestras, vadovaujamas Antano Auškalnio, įrašė kompaktinę plokštelę su gražiausiomis ir smagiausiomis melodijomis. Didžioji dalis įrašų – tai „Sietuvos“ jau kažkada atlikti ir pamiršti arba vis dar smagiai šokami šokiai („Aplinkinis“, „Žolynėlis“, „Pempel“, „Žalnieriukas“, „Krikoniškių kadrilius“, „Sukutis“ ir kt.). Kompaktinė plokštelė, kurią sudaro net 15 įrašų, ne tik apibendrina ansamblio veiklą, bet yra puiki mokomoji priemonė tiek šokių vadovams, tiek muzikantams, tiek kitiems liaudies kolektyvams. Kita vertus, joje galima rasti ir originalių autorinių kūrinių, tokių kaip kompozitorės Jūratės Baltramiejūnaitės „Joninių naktis“. Ši kompaktinė plokštelė – tai darnaus ir sėkmingo šokėjų ir orkestro darbo rezultatas.

Dar vienas „Sietuvos“ profesionalumo ir pasiryžimo toliau tobulėti įvertinimas – 2003 metais ansambliui skirtas „Auksinės paukštės“ apdovanojimas. Ir šokėjams, ir muzikantams jis iš tiesų „užaugino“ sparnus – leido pasijausti ypatingiems. Kaip smagu buvo ruošti šokius koncertui ir jausti saldų nuovargį per repeticijas, nes norėta ne tik gražiai padėkoti už ansamblio įvertinimą, bet ir įrodyti sau bei žiūrovams, kad auksinė paukštė ne veltui savo sparnuose „Sietuvai“ atnešė apdovanojimą.

Tais pačiais metais ansamblio orkestrui ėmėsi vadovauti Laurynas Vaitkus. Pats būdamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentas, jis subūrė jaunų žmonių, grojančių birbynėmis ir kanklėmis, grupę ir pradėjo kartu koncertuoti su „Sietuva“. Būta pokyčių ir šokėjų grupėje. Senąjį vadovą Usovą trumpam pakeitė jauna choreografė Loreta Ribokaitė. Ji paruošė ansamblį kelioms dainų ir šokių šventėms, o būdama beveik to paties amžiaus kaip dauguma šokėjų, vadovė suprato jų poreikius ir puikiai sutarė su jaunimu.

Neatsiejama kiekvieno kolektyvo tradicija – koncertai užsienio šalyse. Kas gi nenori bent šiek tiek susipažinti su kita kultūra arba pasivaržyti užsienyje rengiamuose konkursuose. „Sietuvai“ šie dalykai – tikrai pažystami. Nei nuotraukos, nei pasakojimai neatkartos ansamblio įspūdžių, patirtų repetuojant su kitų šalių kolektyvais, pristatant savo kultūrą ir papročius tarptautiniuose festivaliuose Belgijoje, Turkijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Latvijoje, Olandijoje ir kitur.

„Sietuvos“ ansamblyje susibūrė tie jauni žmonės, kuriems įdomu ir malonu puoselėti šalies kultūrą. Tikriausiai ne veltui šiam kolektyvui buvo suteiktas toks skambus vardas. Juk „sietuva“ – ežerų ar upių santaka. Jos vingiuoja savo vagas kiekviena į skirtingą pusę, tačiau vis tiek yra vieta, į kurią upės suteka ir taip susipina į plačią vandenų pynę.

Aušra Kupinaitė