VTDK Jaunimo tautinių šokių ansamblio "Sietuva" interneto svetainė

Jaunimo tautinių šokių ansamblio "Sietuva" vadovai:

VLADIMIRAS ŪSOVAS (g. 1939 m.)

Vladimiras Ūsovas – šokio ritmu nuo Klaipėdos iki Vilniaus

Vladimiras Ūsovas gimė 1939 m. Mateikių kaime šalia Vievio miestelio. Mateikių, pasak V. Ūsovo, šiandien jau nerasime – kadaise buvęs vos dviejų trobų kaimas išnyko, tačiau vadovui ta vieta dar ir šiandien brangi. Baigęs Vievio mokyklą, V. Ūsovas atvyko į Vilnių toliau tęsti mokslų – įstojo į tuometinį Vilniaus gyvulininkystės technikumą. Taigi, pirmoji specialybė kurią įgijo dabartinis „Sietuvos“ ansamblio baletmeisteris, buvo zootechnikas.

Dar besimokydamas technikume V. Ūsovas susidomėjo liaudies šokiais, todėl 1956 m. pab. pradėjo lankyti šokių kolektyvą Vilniaus profsąjungų rūmuose. Ir sutapk tu man taip, kad kaip tik bebaigiant zootechnikos mokslus, Vilniuje buvo atidarytas Kultūros  ir švietimo technikumas, kuris kvietė studijuoti pirmuosius choreografijos specialistus. V. Ūsovas, sumaniai gavęs reikiamas rekomendacijas, į ją įstojo ir sėkmingai pabaigė. Aišku, apie šiuos studijų metus choreografas galėtų pasakoti ištisas valandas – apie kurso draugus, repeticijas, koncertus, pasirodymą 1957 m. Maskvoje. Būta visko: ir įvertinimo, ir netgi draudimo laikyti baigiamuosius egzaminus.

Baigęs dabartinę Vilniaus konservatoriją, V. Ūsovas pagal paskyrimą atvyksta dirbti į Klaipėdą. 1962-1965 metais šokio meną skleidė Klaipėdos celiuliozės kartono gamykloje. Kaip pasakoja V. Ūsovas, tuo metu liaudies šokis buvo itin populiarus ir vertinamas, todėl netrūko nei miesto valdininkų, nei gamyklos valdžios dėmesio: reikia naujų kostiumų Dainų šventei – siuvam, reikia daugiau repeticijų – nieko tokio, pakeisim darbuotojų darbo laiką.

Dar dirbdamas Klaipėdos celiuliozės kartono gamykloje, V. Ūsovas choreografijos studijas pradeda ir tuometiniame Leningrade, tačiau jos taip ir liko nebaigtos, nes teko grįžti į Klaipėdą, kur kvalifikuotų choreografų labai trūko. V. Ūsovas ima vadovauti Klaipėdos „Žilvino“ ansambliui. Reikia pasakyti, kad ansamblis šį vardą „užsidirbo“ tik po kurio laiko, nes kaip pasakoja V. Ūsovas, kol ansambliui būdavo suteikiamas vardas, tekdavo ne vieną konkursą, peržiūrą laimėti, tapti pavyzdiniu miesto ansambliu. 1969 m. V. Ūsovui tai pavyko padaryti. Šie metai, galima sakyti, ir laikomi „Žilvino“ gyvavimo pradžia.

Atsakingai vadovavęs „Žilvinui“ ir profesionaliai paruošdavęs šokėjus, 1974 m. V. Ūsovas buvo pakviestas „prikelti“ kito tuometinio Jūrų prekybos uosto šokio kolektyvo, kuriam dėl vadovų kaitos reikėjo smarkiai padirbėti norint konkuruoti su kitais Klaipėdos ansambliais. V. Ūsovo darbas ir čia neliko neįvertintas – kolektyvui buvo suteiktas pavyzdinio ansamblio, „Disvyčio“, vardas. „Disvyčiui“ V. Ūsovas vadovavo iki 1981 m., o tada choreografo kelias ir vėl atsisuko į „Žilviną“, kuriame pradirbta iki 1985 m.

V. Ūsovą, kaip profesionalų šokių vadovą, pastebėjo ne vienas, susijęs su ansamblių veikla, todėl nieko keisto, kad retkarčiais V. Ūsovas sulaukdavo kvietimų atvykti dirbti į Vilnių. Iš pradžių buvo gaila palikti tiek metų puoselėtą „Žilviną“, Klaipėdą, savus šokėjus, tačiau Vilnius choreografą viliojo didesnėmis profesinėmis galimybėmis bei noru būti arčiau gimto krašto.

1985 m. V. Ūsovas – jau Vilniuje ir jau darbų sūkuryje: vadovauja tuometinio proftechninio mokymo kultūros namų šokių kolektyvui. Užsidegimas kurti šokius ir išmokyti naujai susibūrusias šokėjų poras grakštaus judesio bei muzikos pajautimo sulaukė pelnyto įvertinimo. Jau po metų V. Ūsovo vadovaujami šokėjai išvyksta koncertuoti į Minską. Būtų keista, jeigu ansamblis, kuriam meistriškai vadovauja V. Ūsovas, liktų be pavadinimo, taigi, 1988 m. buvusio proftechninio mokymo kultūros namų kolektyvas tampa „Voruta“, kuriam V. Ūsovas vadovavo iki 1993 m.  

1993 m. V. Ūsovas pradeda dirbti Vilniaus statybos technikume, kuriame jau ilgą laiką šoko ansamblis „Sietuva“, pelnęs ne vieną pripažinimą tiek mūsų šalyje, tiek užsienyje. Tiesa sakant, kitaip ir būti negalėjo, nes tuomet „Sietuvai“ vadovavo profesionalus liaudies šokio meistras Petras Repečka. „Sietuvos“ šokėjams V. Ūsovas vadovauja iki šiol. Ansamblio nariai džiaugiasi, jis jiems įskiepijo dėmesingumą savo partneriui, siekimą tobulėti ir „susigyventi“ su šokiu. V. Ūsovo sukurti šokiai – „Galiopas“, „Sekminių ratelis“, „Žalnieriukas“, „Senojo Vilniaus polka“ – savotiškas „Sietuvos“ aukso fondas.

Dar vienas „Sietuvos“ profesionalumo ir pasiryžimo toliau tobulėti įvertinimas – vadovaujant V. Ūsovui 2003 m. ansamblis gavo „Aukso paukštės“ apdovanojimą. Ir šokėjams, ir muzikantams jis iš tiesų „užaugino“ sparnus – leido pasijausti ypatingiems. Kaip smagu buvo ruošti šokius koncertui ir jausti saldų nuovargį per repeticijas, nes norėta ne tik gražiai padėkoti už ansamblio įvertinimą, bet ir įrodyti sau bei žiūrovams, kad auksinė paukštė ne veltui savo sparnuose „Sietuvai“ atnešė apdovanojimą.

Aušra Kupinaitė

Vladimiro Ūsovo sukurti šokiai:

„Senojo Vilniaus polka“

„Nuo Vilniaus miesto“

„Žalnieriukas“

„Galiopas“

„Sekminių ratelis“ („Burtai“)

“Kats katinėlis"

“Šleiva, kreiva karvė” ("Šleivapolkė")

„Taukačikas“

PETRAS REPEČKA (1929 - 2004?)

Norėjo visur dalyvauti

Petras Repečka kilęs iš Kurklių miestelio buvusiame Kavarsko rajone. 1929 gimęs Petras buvo antras sūnus šeimoje. Iš vaikystės prisiminimų išplaukia Žemaitės, Lazdynų Pelėdos personažai, kuriuos berniukas susikūrė, klausydamas tėvelio, apsišvietusio žmogaus, baigusio 4 mokyklos skyrius, ir vyresnio brolio Karolio skaitymų, visiems sugulus ant šiltos kaimiškos krosnies...

Petras Repečka baigė Anykščių progimnaziją, kurioje dainavo, šoko, vaidino. Jam viskas buvo įdomu. Ir pirmas pamatytas teatro vaidinimas įsiminė visam gyvenimui. Dažnai su tėveliu atvažiavus i Ukmergės turgų, jausdavosi pabuvęs didmiestyje. Tad iš Anykščių progimnazijos 1945 metais jis įstojo į Ukmergės mokytojų seminariją, kurioje jau mokėsi vyresnis brolis. Karolis. Mokytojų seminarija ruošė pradinių klasių mokytojus. Po karo trūko mokytojų, dažnai jais dirbo baigusieji tik progimnazijas. Mokytojų seminarijoje Petras susižavėjo tautiniais šokiais, susirado bendraminčių, ėmė pats suktis poroje.

Jaunuolis paprašė paskyrimo arčiau namų, į Anykščių apskritį, ir grįžo į savąją Kurklių mokyklą. Abiems sūnums Petrui ir Karoliui, tapusiems mokytojais, tėvas nupirko kostiumus... Karolis dirbo Kavarsko rajone skyriaus vedėju, tačiau žuvo per karinius mokymus, sulaukęs vos 28 metų.

Pirmieji mokytojo laimėjimai

Kurklių vidurinėje mokykloje Petras Repečka subūrė mokinius į tautinių šokių kolektyvą. 1957 metais Vilniuje vyko pirmasis respublikinis jaunimo festivalis, kuriame dalyvavo vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų mokiniai. Į jį buvo atrinktas ir mokytojo Repečkos vadovaujamas vaikų šokių kolektyvas.

Petras Repečka prisimena pirmąjį konkursą, kai mokinukai su savo vadovu buvo apgyvendinti buvusiame Vilniaus kooperacijos technikume, miegojo ant grindų pamesto šieno, tuo tarpu iš rajono atvykusi „grietinėlė“ – partijos komiteto nomenklatūra – nakvojo viešbutyje... Šventė vyko vasaros estradoje, prie dabartinio prezidentūros pastato. Dainavo jaunimo chorai, šoko tautinių šokių kolektyvai, grojo orkestrai. Kurklių mokyklos mokiniams sušokus parodomuosius šokius, prie Petro Repečkos priėjo atstovas iš Kavarsko rajono ir pasakė vadovui, jog jam sarmata dėl jo šokėjų pasirodymo. Mat Kurklių saviveiklininkai buvo pasipuošę kukliais skolintais rūbais...

Tos dienos vakare Kalnų parke buvo rodoma Vilniaus operos ir baleto teatro opera „Pilėnai“. Prieš pasirodymą buvo skelbiami konkurso laureatai. Tautinių šokių konkurso laureatais buvo pripažintas Kurklių mokyklos šokių kolektyvas.

Petras prisimena, kai vaikams sugrįžus į poilsio vietą Kooperacijos mokykloje, pasistiprinus iš savo atsivežtų terbelių ir sugulus miegoti, į duris pasibeldė rajono vadovai su gėlių puokštėmis rankose...

Petras repečka tuomet buvo apdovanotas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo garbės raštu, jam buvo suteiktas „Liaudies švietimo žymūno“ garbės vardas, šokių mokytojas apdovanotas kelialapiu į pasaulinį jaunimo ir studentų festivalį Maskvoje.

Su Kurklių kolektyvu mokytojas dar dalyvavo 1960 metų respublikinėje dainų šventėje. [...]

Šokių vadovo darbo įvertinimas

Trisdešimt šokio pripildytų metų Petras repečka praleido Vilniuje. Gerą šokio specialistą Kultūros ministerija pakvietė dirbti Vilniaus mokyklose. Petras vaikus šokių mokė mokykloje-internate, 7-oje vidurinėje mokykloje. Mokytojo suburti tautinių šokių kolektyvai apžiūrose užimdavo pirmas vietas.

Tačiau 20 metų, skirtų garsiam Vilniaus statybos technikumo liaudies šokių kolektyvui „Sietuva“, jau žinomam visoje Sąjungoje, buvo patys sėkmingiausi jos vadovui Petrui Repečkai. Šioje mokykloje Petras gavo visą šokių vadovo etatą, studentams dėstė estetiką. Kolektyve visą laiką dalyvavo apie 50 šokėjų, ansamblis turėjo 11 tautinių rūbų komplektų, drabužius siuvo Kišiniovo, Rygos dailės kombinatai. „Sietuva“ dalyvavo Maskvos olimpiadoje, kuriai atstovavo tik 4 Lietuvos kolektyvai. Su koncertais apvažiuota visa buvusi Tarybų Sąjunga: Latvija, Estija, Baltarusija, Azerbaidžanas, Moldavija, Ukraina, kolektyvas koncertavo Lenkijoje, dalyvavo visose respublikinėse dainų šventėse ir sąjunginiuose renginiuose Maskvoje. „Sietuva“ šoko austrų, vokiečių ir visus internacionalinius Sąjungos šokius. Daugelio šokių pastatymo autorius buvo ansamblio vadovas.

1975 metais Petrui Repečkai buvo suteiktas nusipelniusio kultūros darbuotojo garbės vardas, o po kelerių metų „Sietuvos“ šokių ansambliui – aukštas įvertinimas – Liaudies kolektyvo vardas. Šokių vadovas yra gavęs įvairiausių padėkos raštų ir medalių. Petras Repečka buvo respublikinių dainų švenčių baletmeisteris, pasaulio jaunimo ir studentų festivalio  bei Maskvos olimpiados švenčių konsultantas.

„Scena – tai šventovė, kurioje vyksta artisto išgyvenimai, perduodami žiūrovui“, - sako Petras.

Ir išėjus į užtarnautą poilsį, nors buvo paskirti nauji „Sietuvos“ šokių vadovai, technikumo vadovybė Petrą kvietė padėti atrinkti naujus moksleivius į šokių kolektyvą.

Petro mokiniai, gavę pirmąsias jo šokio pamokas Kurkliuose ir Vilniuje, tapo Vilniaus operos ir baleto, Kauno muzikinio ir Maskvos didžiojo teatro solistais, atliekančiais pagrindines šokio partijas teatre. Pirmųjų šokio žingsnių Kurkliuose Petras mokė ir žinomą Lietuvoje humoristą Juozą Zavaliauską...

Petras repečka visą savo gyvenimą atidavęs šokio menui, taip ir liko nesukūręs šeimos. Išėjęs į pensiją, tikėjosi laisvės, ramybės, tad iš Vilniaus grįžo į ramią Ukmergę. Tačiau ne didelės gaunamos pensijos užtenka tik minimalia, pragyvenimui. Petras negali atsigėrėti naujomis knygomis knygynuose, tačiau jų neišgali nusipirkti. Buvęs šokių kolektyvo vadovas per gyvenimą sukaupė didžiulę biblioteką.

Ir kas pasakys, kokią sielos stygą dabar užgavo Petras, jog išėjęs į pensiją ėmė rašyti eilėraščius. Tai ta pati kūrybos ugnelė, kuri niekada žmogui neleidžia nurimti.

Zita Bataitienė

Ukmergės žinių priedas Gyvenimo ratas

2003 m. kovo 22 d. Nr. 33, psl. 6